- Sapnavau šiandien, kad viskas, kas vyksta, yra absoliuti realybė.
- Sapne realybė ar pas mus?
- Sapne.
- Tai jeigu sapne realybė, tai dabar gal sapnuoji, kai kalbi su manimi?
- Nežinau, bet manau, kad taip.
- Yra keletas medicininių atvejų aprašyta, kai žmonėms nepavyko išeiti iš sapno būsenos. - Bet tie atvejai labai reti. Labai. Bet įmanomi.
- Kažkaip norisi užsimerkt, supranti?
- Ne.
- Tiesiog neįtikėtinas visko tikrumas.
- Palaima gal kokia?
- Gal ir galėčiau taip sakyti. Tas realumas toks tikras, kaip patys geriausi potyriai, jausmai. Kažkoks išbaigtas tobulumas, kurį jauti kiekvienu odos plaukeliu ir ląstele.
- Bet tau grįžti norisi į tą būseną ar tu vis dar joje esi ir šiuo metu? Kaip suprantu, čia turbūt svarbiausias momentas?
- Ne, norų jokių, man tiesiog gera.
- Valgyt norisi?
- Ne.
- Mylėtis?
- Ne.
- Kas čia dar?...
- Aš šiandien niekur neisiu.
- Bet gi tau premjera.
- Negaliu, man labai patiko tikrovė.
- Bet tu ją sapnavai. Čia, pas mus, kita tikrovė.
- Kol pati nepajutai, net negali įsivaizduoti.
- Bet tai gali būti subjektyvu. Turi pakankamai smegenų ir proto, kad tai suprastum.
- Bet visi ženklai liudijo ir jų buvo labai daug ir įvairių, kad tai kažkas nesumeluota.
- Gerai, ką darysim su pasirodymu?
- Na, tai išplatins visur žinutę: “Scenos numylėtinis pasirinko tikrovę. Atsisako lipti į sceną, kurioje sapnuojama.”
- Bet kontraktai, kalendorius?!
- “...Ir perduoda žinutę žiūrovams, skatindamas atsisakyti mokėti už brangiai per prievartą brukamus scenos įvykius.”
- Nujaučiau, kad kažkada tai su tavim gali įvykti.
- Kokie ženklai tau padėjo subrandinti tokią išvadą?
- Tavo charizma, tavo populiarumas, galėčiau ilgai vardinti.
- Hmm. Bet tokių daug kaip aš. Netikiu. Visi mūsų draugai iš esmės tokie.
- Gal nuojauta.
- Nuojautą formuoja faktai ir konkrečios detalės.
- Tu tikrai nesapnuoji. Labai jau čia graži ir įkvepianti logika.
- Aš ir noriu pasakyti, kad esu tikrovėje. Šiandien sapne pirmą kartą joje atsidūriau.
