Neturintys šanso būti įrodyti ir apskritai labai nesolidžiai atrodantys vieni seniausių išlikusių rašytinių šaltinių teigia, esą pirmieji stuburiniai (kuriems pavyko veido mimikos grimasomis parodyti esą jų kraujo atspalvis turi melsvesnių tonų už įvairių kitus fizikinius principus judėjimui taikančių gyvų būtybių kraują) savo identifikacijos kodą gavo iš pačios visų tautų, kultūrų ir individų pramotės, kuri yra labai skiringai vadinama islandų, kurdų ar, tarkime, baskų etnografijoje. Pramotės administracija turėjo kažkaip klasifikuoti beprasidedanačios beprecendentinės, nuolat mutuojančios ir keičiančios savo pavidalus chaotinės beprasmybės epopėjos dalyvius, todėl jiems į lūpas (dar nemokantiems, pavyzdžiui, gerklinių-gomurinių arabų kalbos garsų ar keturiais skirtingais garsumo ir intonacijos variantais tarti to paties garso kaip daro kinai) įdėjo dviejų raidžių kodus.
Taigi, nors šie vieni laimingiausių gyvųjų subjektų (jau vien dėl to, kad jų savireflekcijos laipsnis buvo lygus arba artimas nuliui) visiškai nemokėjo kalbėti ir garsais reikšti norų, emocijų ar kritiškam mąstymui nepasiduodančių fiziologinių poreikių, sugebėjo stebuklingu būdu - mokslininko kultūrologo akimis žiūrint - atkreipti dėmesį tardami kito bendrabūviečio administracinį dviejų raidžių kodą. O dar svarbiau, kad galėjo ir patys prisistatyti kitiems tardami savo binarinį ženklų derinį. Prisistatymas tariant vardą, labai svarbus vystantis darbo pokalbio etikai, strategijai ir motyvacijai. Taigi, savo pasakojimą pradėjome ir dabar kalbame apie subjektą, kuriam buvo suteiktas kodas Kg. Apie subjektą, kurį taip galime vadinti, žinoma, šiek tiek pagražindami, nes tų laikų subjektas - akivaizdu - pats savęs subjektyviai suvokti negalėjo, o mūsų turimas pagrindas tokiam lengvabūdiškam minčių stiliui yra tik toks, kad turime įrašą archyviniuose dokumentuose.
Ryto saulė vis dar kyla į viršų. Šuo atsigula toje pačioje vietoje, kur stovėjo. Kg atsistoja ant dviejų kojų, bet už kelių akimirkų vėl atsisėda. Pusžmogiai (žvelgiant iš beždžionių perspektyvos) dar visai neseniai pradėjo vaikščioti dvejomis kojomis priešingai nei pusbeždžionės, (žvelgiant iš žmonių perspektyvos), kurios ir toliau 97% dienotvarkės leido ant visų savo turimų letenų, todėl įprotis sėdėti ar atsistoti keturiomis dar ir pas pusžmogius yra labai ryškus.
Toliau stebime Kg. Iš akių, žinoma, ir dabar nieko negalime pasakyti. Judesių ir kitų kūno kalbos ženklų taip pat labai nedaug. Kg atrodo labai panašus į ką tik iškastą mumiją kokiame nors žinomame arba naujai atrastame archeologiniame rezervate tą dieną, kuomet žiniasklaida kaip tyčia neturi pranešti nieko kito svarbaus išskyrus tai, kad istorikai ir archeologai džiaugiasi nauju laimikiu. Bet šiuo metu turime gilią senovę. Priešistorę. Ir Kg gyslomis teka šviežutėlis ir šiltutėlis kraujas. Beje, tai netruko pastebėti į įvairiausias biologines klasifikacines grupes papuolantys vietos plėšrūnai.
