Dvikojai, išskyrus visokias kengūras ir pan., neturintys kailio ir tie, kurių plaukuotumas apskritai sumažėjęs iki minimumo visuomet atrodo taip, tarsi, lauktų nušvitimo. Nesvarbu, kokiame istoriniame laike jie būtų atsidūrę. Jie gali dvokti, gali būti sotūs arba gali būti alkani kitais socialiniais ir fiziologiniais klausimais, bet žvelgiant į juos iš šalies, kyla vienintelis įspūdis: jie laukia nušvitimo. Toks ir Kg: nešvarūs plaukai, kažkokių augalų lapai, dengiantys kai kurias kūno vietas. Tarp pastarųjų paminėtinos pažastys, kulkšnys, ausys, t.y. tikra priešingybė geografijos žurnalų stereotipui, kuriuose kuriamas lytį prisidengusio gamtažmogio paveikslas. Taip pat matome ir kažkokį daiktą, panašų į du tarpusavyje sujungtus netaisyklingus apskritimus iš kaulo. Iš to, kas pasakyta, didžioji dalis stebėtojų padarytų išvadą, kad tai instrumentas, skirtas koreguoti ir lavinti akių giroskopinį mechanizmą, stengiantis jas stabilizuoti. Bet Kg nei karto jo neprideda prie veido ir pro jį nepažvelgia. Tačiau mokslas traukia grynakraujus smalsuolius, tikinčius bet kokiomis hipotezėmis, o joms nepasitvirtinus, puikiai gebančius pateikti naujas klaidingas prielaidas ir naujus tų klaidingų prielaidų įsisavinimo mechanizmus, todėl, jeigu norėtume ginčytis, tikrai būtume teisūs, kad tai nei žiūronų, nei akinių, nei binoklio, nei monoklio prototipas ir apskritai niekuo su optika nesusijęs daiktas. Laikykime tai tolimuoju pirmojo, nors ir neturinčio jokios paskirties (o būtent toks pirmasis daiktas ir turėtų būti - beprasmis, t.y. visų daiktų prodaiktis), daikto prototipu. Kg eidamas jį užsikiša už juosmenį juosiančio šniūro, panašiai kaip paauglės užsikiša išmaniuosius telefonus už sportinių kelnių gumos. Nedaug mados keičiasi bėgant dešimtims tūkstančių metų. Bet dabar ne apie tai. Visa savo esybe Kg spinduliuoja sekundė į sekundę turintį įvykti nušvitimą. Koks tai turi būti svarbus psichosomatinis potyris, kad jis taip matomas veide, vis dar neturinčiame kokybiškai išsivysčiusio žvilgsnio skvarbos?
Ką mums byloja Kg akys? Kaip ir sakėme, nieko. Iš kartais vienas prie kito priartėjančių ir staiga vėl atsitraukiančių ir kokią savaitę laiko nebesuartėjančių antakių, galima spėti, kad retsykiais jį aplanko minties užuomazgos. Minties užuomazgą suvokti nėra lengva. Viena minties užuomazga per vieną savaitę yra mirtinai lėtas tempas. Jeigu, tarkime, Kg mintis būtų: "...noriu kitą "kažkada" turėti labai ilgą laužą, daug geltonų, kur auga ant medžio, ir daug-nepiktų-bet-linksmų-kur-panašu-į-žmogų-bet-geriau...", tai minties užuomazga būtų "...noriu..." Ir vos tik galvoje užgimsta “noriu”, smegenų neuronai, atsakingi už minčių kūrybą ir išlaikymą ilgesnį laiką, atsijungia vienas nuo kito ir išsisklaido, kurdami galvoje jaukią ir malonią chaotinę šilumą, kurios pasekoje Kg atsistoja ir garsiai surinka. Po to meta akmenį. Nusižiovauja ir vėl atsisėda.
Kyla vėjas. Kg, beje, bendrauja su vienu tokiu nepiktu-bet-linksmu-kur-panašu-į-žmogų-bet-geriau ir kartu su juo dalijasi 75.01 kv. m. urvą, esantį čia pat, už kokių 200 šimtų žingsnių. Bet visą dieną mieliau praleidžia vaikščiodamas aplinkui ir į urvą grįžta tik nakčiai arba apskritai tik kartą per savaitę. Vieną kartą, kai su kitais-panašiais-į-žmogų-bet-tokiais-pat, rado kažkokių nematytų, bet be galo saldžių augalų, negrįžo beveik mėnesį. Grįžęs norėjo papasakoti, kas nutiko, bet istorijų pasakojimui reikia mokėti dėlioti mintis, o jam kildavo tik minčių užuomazgos. Taigi, teišėjo pasakyti "...nu ir...". Staiga už valandos pašokęs iš gilaus miego, tarsi, pridūrė, nors tai buvo visiškai atskiras žodis: “pavargau". Urvo bendranuomininkė, su kuria pirmą kartą gaublio istorijoje jis dalijosi bendrą urvą, pagalvojo, kad tarp šių paskirų žodžių galbūt yra tam tikras ryšys ir, kad ką tik galbūt įvyko pirmasis minties pratęsimas: “nu ir pavargau”. Tačiau iki savo gyvenimo pabaigos antrą kartą sukurti ryšio tarp dviejų paskirų žodžių jai nebepavyko, nepaisant to, kad ji buvo nepiktu-bet-linksmu-kur-panašu-į-žmogų-bet-geriau, nors kaip parodė ilga ir komplikuota lyčių istorija pastarieji visuomet taip ir išliko traiškomi hierarchinių krumpliaračių sraigtuose. Tokia sėkmė nepasitaikė ir šios pirmosios nekilnojamojo turto bendrasavininkės vaikams. Tuo tarpu anūkai jau galėjo pasigirti sugautomis ir perprastomis šešiomis verbalinėmis sąsajomis. Štai kaip istorija siūbuoja žmones. Progresas nėra tolygus kilimas, jis pulsuoja, kaip įmonių akcijų kainos biržoje. Kai kurių progreso elementų akcijų kainos nukrinta ir niekad nebepakyla. Taigi, būna išbraukiamos iš progreso sąrašo.
Beje, Kg tai buvo taip pat pirmas kartas gyvenime, kai jam kilo net dvi minčių užuomazgos per vieną dieną. Ir jis buvo pirmas toks visame purvo ir didžiulių vandens telkinių skritulyje, pavadinimu Žemė. Iki tol visiems įmanomiems žmogiškojo tipo egzemplioriams buvo kilę tik po vieną minties užuomazgą per dieną. “Pavargau” tais laikais turėjo dvi reikšmes: fizinių ir emocinių jėgų stoką ir tuo pačiu galėjo reikšti pakylėtą nuotaiką ir entuziazmą imtis kažkokio aktyvaus, net ir ne visai gražaus, fizinio veiksmo kito žmogaus atžvilgiu. Bet kaip tik tuo momentu mėnulio šviesą užstoja debesis ir mes nepamatome, kas įvyksta urve.
