~40 tūkst. m. pr. Kr. kvėpuojantis purvo, nemalonaus kvapo ir kitų estetikos gairių neatitinkantis gyvos mėsos kontūras keturiomis galūnėmis, iš kurių dvi remiasi į žemę, o likusios dvi imituoja besvorio kūno erdvėje judėjimo trajektoriją, sėdi ant akmens. Sunku pasakyti, ar jis žiūri į tolį, bet gana aiškiai matosi, jog žvilgsnis nukreiptas į objektą, esantį ne mažiau nei už 10-ies metrų į priekį nuo paties žvilgsnio šeimininko. (Žodis žvilgsnis naudojamas su didžiausia leistina išlyga. Tiksliausia būtų sakyti, kad kalbame apie tam tikràs akies obuolio, vyzdžio ir rainelės koordinates laike ir erdvėje nei apie patį žvilgsnį.)
Tai istorijos tarpsnis, kurio metu frankenšteino (naudojame bendrinį, o ne tikrinį koloritą) akys dar neplūduriuoja akiduobėse mums įprastu anatominiu būdu. Kitaip sakant, šis kūno dalies fiziologijos niuansas dar nėra virtęs biologine matrica, iš kurios būtų galima spręsti, kad regėjimo organų savininkas žiūri į tolį arba, kad jis yra kvailys. Šiuo istorijos ar evoliucijos tarpsniu akių obuoliai turi tam tikrą laisvumą - jeigu taip galima sakyti - ir vizualiai kartais atrodo, kad abejose nosies pusėse plūduriuoja du mėsos kukuliai ką tik įkritę į sriubos dubenį. Tačiau šiuolaikinė moteris atkreiptų dėmesį, kad pas tokią laukinę ekstravagancijos iškamšą akių vokai su visomis savo blakstienomis juda jau ženkliai lėčiau ir kurkas didesnio patosu ritmu, jeigu palygintume su kitų aplink besikarstančiųjų po tankiąsias girios lajas akimis.
Akys išduoda begales dalykų. Bet tam reikia, kad jos užsiiminėtų ekvilibristika akiduobėse, o ne žaistų nesugaunamųjų elementariųjų dalelių žaidimus, būdingus Higso bozonui ir kompanijai. Evoliucijos eigoje nedaug trūko, kad akys būtų tapę pagrindiniu verbaliniu įrankiu arba svarbiausiu komunikacijos instrumentu. Tokiu, koks dabar yra burnos, stemplės ir virškinamojo proceso uvertiūros išskyromis aptrauktas mėsos gabalas - tiesa, nedidelis - liežuvis. Juk kai neturi ką pasakyti arba kai turi ką pasakyti, bet nemoki jokios kalbos ir nežinai kaip tai padaryti, nepradėsi kaišioti liežuvio ir žiopčioti. Nebent nori valgyti. O štai akys tik ir laukė menkiausios progos pasireikšti, nes mirksėti ir visaip kitaip tampyti akių vokus buvo kasdieninė rutina. Akys galėjo ateiti į pagalbą bet kurią akimirką ir mirksėti šimtais variantų, priklausomai nuo to, ką reikia pranešti.
Bet kodėl akys užleido pirmenybę liežuviui, nežinome. Matome tik akivaizdžiai bendrus bruožus, tarp tų, kuriuos turi liežuvis ir tų, kuriomis pasižymi žemiausios kategorijos menkystos, besitrainiojantys gatvėse ir stotyse: slidumą, glitumą, klampumą ir šleikštumą. Todėl ir atrodo, kad aptariamasis natūrfilosofijos objektas tuo pačiu metu tarsi žiūri ir į už 100 m. stovintį laukinį šunį, ir į savo nosies galą. Ir ar gali būti kitaip, jeigu nuo pat pradžių kiekvienas jo purvinos kojos purvu žengtas žingsnis buvo paženklintas abejonėmis ir dviprasmybėmis. Pavyzdžiui, nuo pat pirmo akies vokų atplėšimo ir nuo pat pirmųjų saulės spindulių patekimo į tinklainę momento, jis stabtelėjo ir suabejojo, kuo būtų prasmingiau puikuotis prieš visiškai priešingos lyties mėsos, riebalų ir kraujo luitus: ar intelektu ar raumenų mase? Jis tebeabejoja ir šiandien.
Tuo tarpu šuo akivaizdžiai ignoruoja šiuo metu ryškiai apšviestą ir švelnaus vėjo glostomą tête-à-tête akistatos varžovą. Šunų akys nuo pat šių gyvūnų atsiradimo žemės paviršiuje momento buvo savo vietoje ir papildomų keblumų aiškinantis įvairias biologijos detales nekėlė, todėl galima pagrįstai sakyti, kad aptariamas būsimasis valios ir vaizdinio šeimininkas jau buvo atsidūręs kažkurioje kitoje vystymosi stadijoje, beje, iki šių dienų neatvėrusioje savo evoliucinės-pozityviosios ar savinaikinančios-apokaliptinės prasmės.
