Išsidėliojo įrankius. Ruošėsi darbui. Džiaugėsi savo priemonių arsenalu. Ir iš tiesų turėjo vieną geriausių rinkinių ne tik savajame mieste, bet ir apylinkėse. Ir rankos buvo brangaus metalo, kaip sakoma, auksinės. Dirbo kokybiškai, žmonėms patiko. Nors negali sakyti, kad darbo turėjo daug. Būdavo, kad mėgėjai nespėja su užsakymais, o jis tuo metu kaip tyčia gavęs laiko siuntinį ilgoms kavoms pertraukėlėms, įrankių priežiūros darbams ir šiaip savišvietai. Negali sakyti, kad buvo konfliktiškas. Visgi turėjo kažkokių bruožų, žmones labiau atstumiančių nei traukiančių, tarsi prie stiklinės pilnos gyvybės eliksyro. Pats spėliojo apie tai, kad sutiktuosius galbūt baidė didžiulis apgamas ant dilbio? Bet greičiausiai ne, nes buvo matęs daug komplikuotesnių fizinių trūkumų, kurių savininkai turėjo ženkliai didesnį pasisekimą komunikacijos mainų prasme. Tai čia greičiausiai bus tam tikri dalykai, kuriuos čiuopia ženkliai sudėtingesnės mokslų šakos ir kurių atsakymai dažniausiai yra nevienareikšmiai su daug kintamųjų iškraipančių faktus ir išvadas. Mokslo geriausia savybė yra ta, kad bet kuriuo - sėkmės ar nesėkmės - atveju jis turi ir geba pateikti išvadas.
Žodžiu, vaizdinė kūno informacija jo karjerai ir pasisekimui įtakos neturėjo daryti. Taigi, kažkas glūdėjo daug giliau ir daug labiau užslėptose nuo akivaizdumo ir užtikrintumo vietose. Žinot tą šviesą, kuri būna tik kino filmuose: krenta per langą į patalpos vidų tokiu labai koncentruotu srautu, griežtais ir aiškiais kontūrais? Ta šviesa apšviečia tik nedidelę dalį kambario, tik tai kas papuola į tą siaurą srautą, o visa kita skendi tamsoje ar migloje. Tai štai, jis visuomet stovi kažkur greta šio iliuminacijos efekto. Atsirėmęs petimi į tamsiojoje patalpos vietoje atsidūrusių durų staktą. Kartais, o kartais ir labai dažnai, stebi šį nuostabų šviesos fenomeną savo dirbtuvėse.
Dirstelėjo į stalą ir suprunkštė. Šlykščiausio pavadinimo daiktu buvo prispaudęs neseniai pasigamintą sumuštinį. Apie prespapjė tiek daug kartų buvo skaitęs elitinės ir grafomaniškos literatūros šedevruose, kad vieną kartą emė ir įsigyjo šį patį nereikalingiausią pasaulyje daiktą blogiausiu įmanomu pavadinimu ir dar etiketėje transkribuotą lietuvių kalbos tarsena. Beje, buvo nunešęs specialistui, kad šis išgraviruotų ant šono rankos rašyseną imituojančiu kursyvu: p r e s p a p j ė.
Pastaruoju metu pamėgo daiktus, kurių paskirtis buvo užimti vietą erdvėje, ar kaip sako interjero paviršiaus dėlionės profesionalai: jis mėgo daiktus - detales. Jam patiko daiktai, prie kurių tekdavo prisiliesti tris kartus gyvenime - kol nusiperki, kol parsineši ir kol laikai rankoje, prieš kur nors padėdamas. Daugiau tie daiktai per visą savo ilgą gyvenimą šeimininko žmogiškosio šilumos taip ir nepajunta. Su šeimininku jie labai retai apsikeičia nebent žvilgsniais.
Šleikštulį ir atstumiančią jauseną keldavo daiktai, be kurių kasdien negalėdavai išsversti. Nepamirškime, kad jis šiuo metu stovi šešėlyje, o priešais jį - dailininko teptuko verta šviesos studija. Stebėjimo kamerų sistema šioje patalpoje buvo užfiksavusi valandų valandas madžiagos, kurioje jis tiesiog šitaip stovi ar sėdi nejudėdamas. Nueina, pamiega ir vėl grįžta. Ir vėl žvelgia į patalpos erdvę, tarsi norėdamas ten kažką išvysti. O joje tos pačios tiek lengvų tiek nepajudinamų daiktų melodijos.
Žinot tą momentą, kai ima atrodyti, kad tau nieko nebetrūksta (kažkokia pilnatvė), kad net daiktai ima skleisti kažkokį garsą? Nieko nedarai, nieko nenori daryti, o visko visvien tiek daug ir taip pilna ir pripildyta, kad bet koks veiksmas ar įgeidis atrodo bergždesnis už mažiausiai pasyvų laiko leidimo būdą? Įsijungi tyliai radijo imtuvą, o iš jo atrodo sklinda visos pasaulio melodijos vienu metu? Atsistoji nuo kėdės, o atrodo pajudini ne tik savo kūną, bet jauti judant visus gyvūs organizmus vienu metu? Tokia, tarytum, savotiška negalia? Kiekvienas gestas yra ypatingai lėtas, įsitempęs, besikviečiantis į pagalbą visas įmanomas valios pastangas. Kai net užkietėjęs egoistas savo egoizmo eiliniam įrodymui nepasiunčia jokių impulsų į savo raumenų skaidulas.
Kartais savo veide po ilgų laiko sąsmaukų suformuodavo nustebimo išraišką. Mėgdavo šią gudrybę, nes nustebęs veidas vienumoje yra įdomus simboline prasme, kurios tikriausiai išsamiai moksliškai niekas netyrinės. Jis galėjo pasidžiaugti turįs natūraliai įgymtą ar natūraliai išsiugdytą nustebimo mimimką, kurią naudodavo ne taip jau ir retai. Nustebimą lydi gyvas veido raumenų ir odos nervų žaismas, net patį bedvasiškiausią paviršių galintis paversti gaivalo ir didžiulių ambicijų šaltiniu, nors ir labai laikinu bei trapiu.
Nemėgdavo justi, kad leidžiasi dienos saulė ir ima temti vakaro dangus. Nemėgdavo laiko ženklų. Manė, kad su viskuo galima sugyventi, bet tik ne su dalykais ir reiškiniais, kuriuos galima išmatuoti liniuote. Laiko išgyvenimas jį vertė jaustis nejaukiai. Juk tai, kas kiekvienam asmeniškai sudaro jo paties dekalogą, išlieka ir sapnuose ir lygiai tuo pačiu pavidalu atgimsta rytais. Kam ir nuo ko ilsisi mintys?
