Laukai

Laukai jau buvo įgyję tą auksinių patalų spalvą, taip jaudinančiai minimą geriausiuose populiariosios muzikos pavyzdžiuose. Stovėjo prieš tą lauką ir tas jo auksas nieko daugiau nekomunikavo kaip viskio lašų virtinę, sukoncentruotą taurėje. Stiprus, piktas, šiurkštus gėrimas. Spindintis auksu, banguojančiu poetinėmis eilutėmis darboholikų menininkų lūpose.Tai tokie kruopštūs ir atidūs aplinkai žmonės. Jie yra jautrūs perteikdami tikrovę kita kalba, kuri tokia lyg ir, tarytum, pasąmoningai adekvati tam, ko visą laiką ir troško meno išsiilgusi auditorija.


Tuo tarpu šiuo metu aptariamas herojus su ta viskio taure ėjo greta auksaplaukio lauko - turėjo čia netoliese sodybą - ir šiek tiek grūmėsi su vėju, nes oras buvo lyg prieš audrą. Buvo nutaręs išmėginti nuosavos sodybos malonumus. Trys mėnesiai kaip nusipirkęs ir ketvirtas savaitgalis iš eilės kaip čia leido laiką. Bet kaip greitai pastebėjo - buvo pedantiškai ir blaiviai kritiškas pats sau - tai buvo tik nauja vieta gurkšnoti tai, ką buvo įpratęs jau kurį laiką prieš tai. Prisipildavo pilną vynui skirtą taurę viskio ir eidavo pasivaikščioti niekur nevedančiais takais, kuriais ne taip jau ir malonu buvo eiti. Tai purvas palijus, tai tankiai apžėlę nuokalnės, tai aštrūs akmenys. Žodžiu, sodyba. 


Kūnas greit įšildavo. Vaikščiojimas su alkoholiu gryname ore jam asocijuodavosi su klasikine rusiška literatūra. Matydavo save su bakinbardais, kalbantį prancūziškai ir dėvintis iš istorinio romantizmo negalinčia ištrūkti kvaila puskarininkio apranga. Įstrižai pilvo būtinas atributas - nežinomoj saloj gyvenančio rojaus paukčio pluksnų spalvos juosta. Tie pasivaikščiojimai ilgai netrukdavo. Baigdavosi ilgais sėdėjimais ežero pakrantėje arba prisėsdavo tiesiog čia pat, pastato terasoje. Ir niekur neidavo. 


Tada pats sau klaidingai atrodydavo esąs lėtasis pietinės Europos gyventojas, spoksąs į šiltą jūrą ir mokąs mėgautis mažos reikšmės aplinkos detalėmis. Šiaip jau stebėdavosi tuo nuolatiniu iš nežinia kur kylanćiu polinkiu savę gretinti su aplinkomis, šalimis, erdvėmis ar aplinkybėmis ir kt. Jo paties paveikslai vis naujomis sąlygomis nuolat keisdavo vienas kitą tarsi važiuojančio traukinio vagonai. Tik veidas tas pats. O personažų daugybė. Nors neišlįsdavo iš tos pačios spalvos džinsų ir iš bespalvių polo marškinėlių. Kaip koks įžimybė silikono slėnio ateities verslininkas. 


Svarstė, kas sudarytų mažiau biurokratinių rūpesčių: sodybos pardavimas ar dovanojimas.

Grįžti į tinklaraštį

Rašyti komentarą

Turėkite omenyje, kad prieš paskelbiant komentarus, jie turi būti patvirtinti.