Likimas lėmė viską matyti kadrais, paveikslais, kompozicijomis. Lėmė net ir vertinti viską pagal kadro savybes. Pavyzdžiui, perono vaizdas labai dažnai pasižymi simetrija, tikslumu ir yra neperkrautas bereikalingomis detalėmis. Galima ilgai į tokį žiūrėti. Tik niekas geležinkelio stotyse ilgai neužsibūna. Ta tobula tvarka stumia nuo savęs ir galiausiai išbarsto dvikojus jų nelaukiančiuose miestuose, niūriuose ir nusenusiuose kaimuose, priartinti prie virtualios realybės siekiančiuose vienkiemiuose. Ten jie ir praleidžia didžiąją savo turimo laiko dalį. Stotys, dažniausiai didingos ir grakščios bent trumpam sugrąžina į tobulą pasaulį, priverčiantį stabtelėti, nes norint spėti į traukintį, visuomet reikia atvykti anksčiau ir jo šiek tiek palaukti.
Akys žiuri tiesiai. Tiesiai per vidurį kabo stoties laikrodis. Nuo jo į dešinę penketas išvykimo takų, penketas ir į kairę. Viską dengia simetriško kupolo stogas. Ne visų traukinių visi vagonai telpa po juo. Po laikrodžiu didelis ekranas su atvykstančių ir išvykstančių traukinių tvarkaraščiu. Net raidžių atrodytų vienodai pasiskirstę tiek kairėje, tiek dešinėje. Po vieną užkandinę abejose pusėse nuo laikrodžio.
Išgeriame kavą, suvalgome kokį nors gaminį iš tešlos ir vos įžengę į vagoną viską pamirštame. Pilvas urzgia, dairomės krepšyje butelio vandens ir sumuštinio. Galvoje ir vėl betvarkė. Koks autobusas nuveš iki namų? Gal kviesti taksi? Kas ateis vakare? Kas laukia rytoj darbe? Stoties kadras, kurioje kairė pusė veidrodžio principu atspindi dešinę ir atvirkščiai nyksta iš akių, iš minčių, iš prisiminimų. Traukinys veža per beformės gamtos lopus.
